Laukiniai pokalbiai

Tvarių technologijų, tokių kaip agroekologija, žalioji infrastruktūra ir gamta pagrįsti sprendimai, taikymas gali sušvelninti šį poveikį, tačiau dėl korporacijų lobizmo joms dažnai trūksta lėšų.

Vyriausybės turėtų teikti pirmenybę tvariai praktikai, nukreipdamos subsidijas iš žalingų pramonės šakų, užtikrindamos griežtas aplinkosaugos taisykles ir investuodamos į žaliąją infrastruktūrą. Europos Sąjunga gali būti lyderė, pasinaudodama tokiomis politikos priemonėmis kaip bendra žemės ūkio politika ir Europos žaliasis sandėris.

Labai svarbus visuomenės propagavimas. Piliečiai gali remti tvarią praktiką savo pasirinkimu ir lobizmu pas politikus, kad būtų stiprinama aplinkos apsauga ir finansuojamos tvarios technologijos. Vyriausybės gali apsaugoti buveines, skatinti tvarų žemės ūkį, investuoti į žaliąją infrastruktūrą, finansuoti tvarių technologijų mokslinius tyrimus, skatinti atliekų mažinimą ir perdirbimą bei įtraukti piliečius į aplinkosaugos sprendimų priėmimą.

Taikydami šias priemones galime apsaugoti biologinę įvairovę ir užtikrinti tvarią ateitį.

Norint spręsti aplinkos krizes ir biologinės įvairovės nykimą, visuomenės vertybės turi būti keičiamos ir pirmenybė turi būti teikiama ne nuolatiniam ekonomikos augimui ir įmonių pelnui, o gerovei ir pagarbai gamtai. Tai reiškia, kad reikia iš naujo apibrėžti sėkmę, kad ji apimtų ekologinę sveikatą ir socialinę lygybę, naudojant tokius rodiklius kaip Tikrosios pažangos rodiklis (GPI) ir BVP.
Vyriausybės turėtų taikyti griežtesnes aplinkosaugos taisykles, perskirstyti subsidijas iš žalingų pramonės šakų į tvarią praktiką ir teikti mokesčių lengvatas aplinkai draugiškoms įmonėms. Visuomenės informuotumas ir švietimas yra labai svarbūs ugdant kultūrą, kurioje vertinama biologinė įvairovė ir tvarumas, todėl visuomenė gali daryti didesnį spaudimą politikams.
Stiprinant teisines sistemas, pavyzdžiui, pripažįstant gamtos teises, galima apsaugoti ekosistemas. Įmonės turėtų taikyti tvarumo ataskaitų teikimo ir įmonių socialinės atsakomybės praktiką, kuri neapsiribotų vien pelno maksimizavimu, o matuotų ir praneštų apie savo poveikį aplinkai.

Biologinės įvairovės nykimas yra vienas ryškiausių žmogaus veiklos poveikio aplinkai požymių. Tarša, dirbtinis žemės dirbimas ir natūralių buveinių naikinimas pažeidžia kiekvienos gyvosios aplinkos - vandens, sausumos ar oro - pusiausvyrą...
Visi šie trikdžiai ne tik trukdo rūšims daugintis, bet ir apsunkina jau esančių rūšių išlikimą, nes atima iš jų gyvenimui reikalingą erdvę ar išteklius.
Didžiausi taršos šaltiniai miestuose yra šie
- transportas, išskiriantis šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir smulkias daleles
-pramonė, kuri taip pat išskiria dujas ir kitus teršalus, kurie gali patekti į aplinką (per vandenį)
- šviesos ir triukšmo tarša, kurią sukelia bendra veikla.
Vietos lygmens veiksmai, pavyzdžiui, viešojo apšvietimo naudojimo mažinimas arba žemės plotų apsauga, gali padėti apsaugoti laukinę gamtą.

Regarding conserving large wildlife, a multi-faceted approach is necessary. Establishing and effectively managing protected areas can provide safe habitats for large species. Creating wildlife corridors to connect fragmented habitats allows for gene flow and migration. Anti-poaching laws need to be strictly enforced, and community-based conservation programs can engage local populations in protecting wildlife. Promoting coexistence through measures such as compensation schemes for livestock losses and the development of wildlife-friendly farming practices is also essential.

Kalnuose ir nacionaliniuose parkuose turi būti įgyvendinama masinio miškų atkūrimo politika, siekiant sumažinti žemės nuošliaužas, stichines nelaimes, apsaugoti laukinę gamtą ir pagerinti gaisrų, kurie yra tiesioginiai klimato kaitos ir kylančios temperatūros padariniai, rizikos valdymą.